Kad ne auksinės vasaros...

„Kad ne auksinės vasaros...“ 

 Paskutinė šių mokslo metų diena mums buvo ypatinga, neįprasta, labai graži ir be galo jautriai palietė kiekvieno iš mūsų širdį. Atsiliepdami į Tarptautinės komisijos iniciatyvą minėjome Gedulo ir vilties dieną pavadindami dainos žodžiais „Kad ne auksinės vasaros...“



 Dieną pradėjome 73-čiųjų trėmimo metinių paminėjimu aktų salėje. Istorijos mokytoja Roma Matikovienė priminė skausmingą Lietuvos istorijos laikotarpį, mokiniai demonstravo to laikotarpio fotografijas, Rūta Visockytė ir Rūta Mėlinytė dainavo tremtinių dainas, aštuntokai skaitė tremtinių prisiminimus, o mokyklos direktorė Irena Jankevičienė pasidalijo dar gyvų liudininkų patirtais išgyvenimais gūdžiame Sibire. Salėje vyravo kažkoks neapsakomas jausmas – liūdesys, gailestis, nerimas, kuris išaugo į pagarbą tremtiniams, Lietuvos patriotams ir išvedė visus mus  į kapines prie paminklų tremtiniams.

Dar iš vakaro pasigaminome mėlynų vosilkų žiedus, ant kurių užrašėme  žinomų tremtinių vardus, nurodėme, kas mus su jais sieja. Išsirikiavome nuo mokyklos į iškilmingą eiseną. Priekyje plevėsavo mokyklos ir ateitininkų vėliavos, perrištos gedulo juostelėmis, mergaitės nešė vosilkų ir laukinių gėlių puokštes. Ėjome  kupini įvairiausių jausmų, kuriuos vis stiprino mūsų vėl ir vėl atliekamos dainos „Kad ne auksinės vasaros...“ žodžiai. Žinau, kad ne vienas mokinys dar nebuvo matęs Zenono Liekio paminklo tremtiniams, gal nežinojo, nebuvo susimastęs, kur mūsų tėviškės žmonės be jokios kaltės buvo ištremti, ką turėjo patirti. Skaitėme ant paminklo iškaltas tremtinių pavardes, jų tremties vietas, padėjome gėles, klausėmės mokytojos Dalios Venckuvienės skaitomų jos tėvelio Konstantino Jovaišos ir kitų tremtinių ilgesingų eilių.

 Ir vėl dainavome tremtinių dainas. Ėjome namo, o mintyse vis skambėjo žodžiai : „Negaila tėčio nei mamos, nei tų jaunų dienų negaila  tik gaila gaila Lietuvos, kurią karštai mylėjau“.  Džiaugiausi, kad taip prasmingai užbaigėme mokslo metus, kad galėjome prisiliesti prie mūsų krašto istorijos, kad pilietiškumo daigeliai mūsų širdyse stiebiasi vis aukštyn.

Ateitininkė Kornelija Būtytė

 

Papildoma informacija